2013 m. balandžio 9 d., antradienis

2013 m. kovo 7 d., ketvirtadienis

Prižiūrėt brolį, pasiimt jį iš darželio, suplauti indus, sutvarkyti vonią ir kambarius, sugalvoti dovanas, padaryti namų darbus, vėl prižiūrėti brolį, sutvarkyti viską, ką paliko mano sesuo ir vis viena likti kalta, kad nieko namuose nepadarei..štai mano kiekviena diena. Ir už visas mano pastangas kiek nors sutvarkyti namus, kuriuos parėję vis viena sujaukia brolis, sesuo ir net tėvas, aš gaunu tik pasakymą "Monika, tu nieko namuose nedarai..."
Su seserimi nesusikalbu. Bandau namuose įvesti šiokią tokią tvarką, bet lieku tik apšauktu ir visiškai nesuprastu šeimos nariu, kuriuo visi nori atsikratyti. Pavargau stengtis, bet betvarkėje negaliu sėdėti, negaliu girdėti verkiančio brolio, todėl viską bandau daryt dėl šiokios tokios tvarkos namuose ir mūsų šeimos elgesyje ir toliau lieku aprėkta ir nusikaltusi....
Ir nei tėtis, mama ar sesuo nesupranta, kad visam tam paaukoju savo laisvą laiką...nebepamenu, kada normaliai išėjau visai dienai su draugais, arba aplamai, kad po mokyklos susiplanuočiau išeiti kur ilgiau nei valandai ar dviem, nes visada visko turiu atsisakyti, kad spėčiau brolį iš darželio paimti ir dar iki tėvams pareinant namo, sutvarkyti juos..
Kiekvieną naktį verkiu, bet ne dėl savo paaugliškų problemų, kaip daugelis (nelaiminga pirmoji meilė, mokykla, draugai, nulūžęs nagas..) Verkiu dėl šeimos, kuriai nerūpi niekas, tik jie patys...

2013 m. kovo 4 d., pirmadienis

Atrodo turiu viską: stogą virš galvos, pinigų kišenėje, draugus ir jų meilę, gerą telefoną, fotoaparatą, kompiuterį ir internetą, esu pavalgiusi, einu į koncertus ir kitus renginius. Turiu močiutes, dėdes, tetas, pusbrolius ir pusseseres. Taip pat turiu ir seserį bei brolį, mamą ir tėtį. Bet iš tiesų neturiu man svarbiausio dalyko - tėvų palaikymo, noro mane išklausyti ir suprasti. Negaunu jų meilės, kokią tikriausiai turėčiau gauti. Na ir kas, kad man beveik aštuoniolika, tai nereiškia, kad man nebereikia visai tėvų dėmesio ir palaikymo. Iš tiesų, palaikymo man reikia dabar labiausiai. Ir taip nesijaučiu graži ir protinga, ir atrodo, tėvai turėtų padėti su tuo, pagirti, patarti, o ne rėkti ir aiškinti, kad gyvenime nieko nepasieksi, nes nieko nesugebi. Ne tai, kad pasakytų "Stenkis, tau pasiseks, išmoksi, tu stipri" Ne. To nepamenu, kad girdėčiau iš savo tėvų. Esu girdėjusi, kai jie tai sako mano seseriai..bet niekada man. Ir dabar, noriu išvažiuoti į Angliją vasarai, pamatyti pasaulį, kurio būdama po tėvų sparneliu, negalėjau pamatyti. Niekada neišvažiavau toliau už Lietuvos ribų ir mane traukia tos kitos šalys ir kultūra..ir truputį gąsdina, bet tai niekis. Taigi, noriu išvažiuoti į Londoną, jau su drauge kūrėme planus. Žinau, kad mano tėvai neturi labai daug pinigų mane leisti visai vasarai į kitą šalį, nes buto paskolos gražinimas ir tos nesveikos kainos už vandenį, šildymą ir visą kitą yra per didelės lyginant su jų atlyginimais, todėl mane sutiko paremti močiutės ir tetos. Ir atrodo tėvai tiesiog turi mane palaikyti morališkai, kad aš ten išgyvensiu, rasiu darbą, naujų draugų..Bet taip nėra. Tėčiui tai visai nerūpi. Iš ties, net nežinau ar jis dar pamena, tokį mano planą, kurį vis visiems kartoju, nes jis bus gyvendintas. Prisiekiu. O mama..Ji tik nusijuokia "Tu esi per kvaila išgyventi net kaime, tai kaip išgyvensi ten?" arba "Ir kur tu važiuosi? Tu per silpna..Tu ten jau po dviejų dienų skambinsi, kad važiuoji namo. Nemoki susirasti draugų, bendrauti ar net valgyt pasigaminti.." Štai, mano mamos palaikymas. Puikus, tiesa? Taip, nesu gera virtuvėje, bet pasigaminti valgyti išgyvenimui sugebu, be to, greito maisto restoranų ten pilna. Nemoku bendrauti? Moku, tik ne su savo šeima, nes iš tiesų, nenutuokiu  kaip su jais kalbėti, kad įtiktum. Per kvaila išgyventi net kaime? Iš kur ji žino? Nepamenu kada esu kaime buvus. Kvaila išgyventi? Iš kur ji tikrai tai žino, jei nebandžiau dar to. Visada buvau apsupta žmonių, kurie viską padarydavo už mane ir iš ties, net neleisdavo padaryti man, nes vis kartojo, kad esu tam per kvaila..Bet gal pabandykime, o tada kalbėkime?
Kartais sėdžiu mokykloje ir tiesiog žiūriu pro langą, nes žodžiai, kad esu kvaila, man yra taip užsikirtę, kad jaučiuosi jais patikiu. Svajoti, kurti planus ir klausytis mokytojos žodžių jaučiuosi per kvaila. Vakarais verkiu, nes būna, kad mėnesio, savaitės ar dienos susideda taip, kad iš tiesų esu atrodo, kad nesugebu nieko ir nereikalingas žmogus, jog tiesiog norisi išnykti. Patyčios mokykloje niekada manęs neprivedė prie savižudybės minčių, kaip privedė mano šeima. 
Ankščiau pilnai nesupratau žmonių, kurie pjaustosi. Visada maniau, kad jie truputį kvaili, juk pasilieka randus savo seno gyvenimo apie kurį, gyvendami geresniame gyvenime, nenorės prisiminti..kol pati nepaėmiau peiliuko į rankas...Ne, nesipjaustau riešo, esu tam per silpna, o gal atvirkščiai - per stipri..Man tereikia tiesiog įsipjauti bet kur į odą, kur žinau, kad skaudės ir viskas..o  vėliau galėsiu pasakyti, kad netyčia įsipjoviau su peiliu..be to, tokie randai greičiau gyja ir kai susikursiu savo gyvenimą, neturėsiu nieko, kas man primintų apie paauglystės kvailystes, barnius su tėvais ir visišką savęs niekinimą..
Atrodo, daug suprantu dabar..bet kai yra momentas, kai iš tiesų nekenti savęs, paklausai įžeidimų ar tokių tėvų žodžių, mintys, kad esi graži, stipri ir mylima - dingsta. Apie tai negalvoji ir net nenori pagalvoti.
 Štai, kaip viskas veikia...

2013 m. sausio 21 d., pirmadienis



Minčių maišalynė.

Šiandien mano galvoje tikra minčių maišalynė. Nebesusigaudau jose. Jos sukasi apie viską - namų darbus, draugus, vasaros prisiminimus, sapną sapnuotą šią naktį, gyvenimą ir jo prasmę, tikybos pamoką, šeimą, pasaulį, lietuvių kalbą, senus klasiokus, muziką ir naujas dainas, draugės gimtadienį, muzikos pamoką, kvailystę iškrėstą prieš ją...Mano mintys sukasi kosminiu greičiu. Gal todėl man visą dieną sukasi galva?
 Iš tiesų aš pavargau. Pavargau kvėpuoti, šypsotis, juoktis, būti laimingai, liūdėti, džiaugtis ar nusivilti gyvenimu. Pavargau nuo visko, tiesiog atsibodo ta pati rutina.O dar toji žiema, kuri dėl šalčio neleidžia iškišti nosies iš namų...Nemėgstu sėdėti vienoje vietoje, noriu vaikščioti, kvėpuoti, bendrauti, o nebūti uždarytai kaip kokiame narve. Nekenčiu būti pririšta! Aš mėgstu laisvę, nevaržomus poelgius, laisvą kvėpavimą, minčių išsakymą...
AŠ MYLIU LAISVĘ!!!
Aš pasiilgau vasaros, senosios mokyklos, senų klasiokų, senelės, vaikystės, ledų, saulės, giedro dangaus, dailės pamokos, muzikos mokyklos, linksmybių, gerų filmų, sesers, buvusių augintinių, senelio, pusseserės, pieštuko, pradinės mokyklos, pirmosios mokytojos, gaivaus lietaus, gėlių kvapo, balionų, dviračio, senosios auklėtojos, muzikos mokytojos, savo pirmųjų auskarų, senosios savęs...Aš tiek daug visko pasiilgau..

.