2011 m. sausio 24 d., pirmadienis

Aš laiminga.

 Aš laiminga. Štai kaip dabar galiu save apibūdinti. Mano visas vidus...hm...sunku rasti žodžius kaip tai apibūdinti...verčiasi...dreba...iš laimės. Aš negaliu nesišypsoti. O tai tik paprastas  susirašinėjimas su vaikinu. Nepaprastu vaikinu. Vaikinu, kurį naktimis sapnuoju, kuris ateina į mano košmarą ir paverčia jį nuostabiausiu sapnu iš kurio nenoriu pabusti (štai kodėl dažnai pramiegu ir paskubomis susiruošiu į mokyklą), vaikinu, apie kurį galvoju dieną naktį. Dauguma aplinkinių žmonių sako, kad aš įsimylėjau. Gal tai ir tiesa. Aš niekada nebuvau įsimylėjusi, negaliu teigti ar neigti to, ką man sako kiti. Bet mama visada kartojo, kad mano amžiuje, tai, ką mes vadiname meile, iš tiesų visi vadina susižavėjimu. Gal taip, bet kodėl suaugusieji netiki, kad beprotiškai mylėti gali ir vaikai? Jie visada nuvertina mūsų meilę, bet dažnai būną teisūs, o kartais klysta. Jie nenori, kad jų vaikas beprotiškai ką nors pamiltų, nenori, kad jis kentėtų kančias, kurias jam teks patirti išsiskyrus. O taip bus. Visada taip būna. Vieni skyriasi, kiti taikosi, treti ir vėl susieina draugėn...
 Aš laiminga , nes gyvenimas gražus, kad ir koks skaudus jis būtų. Mano gyvenime daugiau laimės nei skausmo. Visada gyvenu su muzika, kuri nuteikia linskmintis, būnu su draugais, kurie neleidžia liūdėti, šypsausi viduje, nes nėra ko liūdėti ir mintyse vis kartoju "Gyvenimas gražus!". Bet kartais neparodau savo laimės. Būnu susiraukus, nes būna, kad nėra nuotaikos, būna, kad ją sugadina pikta, labai pikta ragana - anglų mokytoja. Tik ji gali mano nuotaiką sugadinti visai dienai. Bet aš  visada šypsausi viduje. Visada. 
 Aš laiminga, nes mano mintyse nėra tuščia. Aš turiu svajonių, siekių, dalykų apmąstymams. Gal todėl dažnai mano kalba, sakiniai ar žodžiai yra padriki. Gal todėl aš dažnai pertraukiu žmogų vidury kalbos...? Blogas įprotis, žinau.
 Aš laiminga, nes pradedu atsikratyti blogų įpročių. Nemėgstu atsiprašinėti, todėl, kai nusikeikiu, pertraukiu ar dar ką padarau ne taip - visada atsiprašau. Todėl dabar mažiau keikiuos, pertaukinėju žmones, baruosi ar ginčyjuosi su tėvais. Ir už tokį pavyzdį turėčiau dėkoti žmogui, kurį pamilau kaip tikrą draugą, iš kurio perėmiau šią manierą, su kuriuo jaučiuosi savimi, galiu kalbėti ir nesustoti. O iš tiesų esu tyli pelytė...
 Aš laiminga, nes aš dėkoju tam žmogui. 
 Ačiū. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą