2011 m. sausio 27 d., ketvirtadienis

Žvaigždės.


 Naktis. Dangus nusėtas žvaigždėmis. Vasaros naktis. Pasiilgau to. Pasiilgau šiltą naktį stebėti dangų, jame esančias žvaigždes. Prisimenu tą jausmą, kai lauki kada gi pagaliau kris žvaigždė ir tą mintį belaukiant "Juk aš jau sugalvojau norą! Krisk!". Juk sakoma "kai matai krintančią žvaigždę reikia sugalvoti norą. Jis būtinai išsipildys".Netikiu tuo, bet vis vien jai krentant  garsiai mintyse pasakau savo norą. Ir jis visada būna kitoks. Visada prašau nereikšmingų dalykų, kuriuos žinau, kad gausiu greičiau nei spės nukristi kita žvaigždė.
 Kiekvieną vasarą dvi svaites praleisdavau namelyje ant ratų prie ežero kranto. Mėgdavau naktį išeiti į lauką, atsisėsti ant liepto, nuleisti kojas ir palikus jas tabaluoti virš vandens stebėti ežerą su dangumi. Vaizdas nuostabus! Jis užburia, stebina, verčia prisiminti, susimąstyti, nusišypsoti...O žvaigždės, jų tiek daug! Neįmanoma suskaičiuoti. O porą kartų mėginau, bet nesėkmingai. Po kokios dvidešimtos žvaigždės pasimesdavau ir pasiduodavau. 
Prisimenu, kažkada senai man kažkas pasakojo, kad kai gimsta žmogus, danguje įsižiebia žvaigždė, o kai ji krenta - reiškia šis pasaullis neteko vienos savo dalelės - žmogaus. Jis keliaudamas į dangų, neša norą į likimo rankas. Ir likimas tavo norą išpildydo įžiebdamas naują žvaigždę.Jis pasiučia žmogų, kad jis padėtų tau. Nežinau. Man tai atrodo kvaila, bet taip...hm...gražu...
Niekada neatplėšdavau akių nuo dangaus kol nepamatydavau krentančios žvaigždės. Jai nukritus, liūdnai nuleidus galvą tardavau "ji nukrito". Nežinau kodėl, bet mane visada apimdavo liūdesys. Sekundės liūdesys, kuris viens, du ir išsisklaidydavo iki kitos krintančios žvaigždės.Tikiu, kad kada sulauksiu savo tikro noro išsipildymo, kurį nusinešė žvaigždė...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą