2013 m. kovo 7 d., ketvirtadienis

Prižiūrėt brolį, pasiimt jį iš darželio, suplauti indus, sutvarkyti vonią ir kambarius, sugalvoti dovanas, padaryti namų darbus, vėl prižiūrėti brolį, sutvarkyti viską, ką paliko mano sesuo ir vis viena likti kalta, kad nieko namuose nepadarei..štai mano kiekviena diena. Ir už visas mano pastangas kiek nors sutvarkyti namus, kuriuos parėję vis viena sujaukia brolis, sesuo ir net tėvas, aš gaunu tik pasakymą "Monika, tu nieko namuose nedarai..."
Su seserimi nesusikalbu. Bandau namuose įvesti šiokią tokią tvarką, bet lieku tik apšauktu ir visiškai nesuprastu šeimos nariu, kuriuo visi nori atsikratyti. Pavargau stengtis, bet betvarkėje negaliu sėdėti, negaliu girdėti verkiančio brolio, todėl viską bandau daryt dėl šiokios tokios tvarkos namuose ir mūsų šeimos elgesyje ir toliau lieku aprėkta ir nusikaltusi....
Ir nei tėtis, mama ar sesuo nesupranta, kad visam tam paaukoju savo laisvą laiką...nebepamenu, kada normaliai išėjau visai dienai su draugais, arba aplamai, kad po mokyklos susiplanuočiau išeiti kur ilgiau nei valandai ar dviem, nes visada visko turiu atsisakyti, kad spėčiau brolį iš darželio paimti ir dar iki tėvams pareinant namo, sutvarkyti juos..
Kiekvieną naktį verkiu, bet ne dėl savo paaugliškų problemų, kaip daugelis (nelaiminga pirmoji meilė, mokykla, draugai, nulūžęs nagas..) Verkiu dėl šeimos, kuriai nerūpi niekas, tik jie patys...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą