2011 m. vasario 10 d., ketvirtadienis

vandis chamrovski




 shut down

ir pavirto svajonė į mėšlą
ir pakylo drugys be sparnų
virš velykinio užknisto miesto
neragautų sapnų nerandu
neišlaukto žemyn pakilimo
neišgerto pavasario gurkšnio
susipynę gyvatės likimai
susipykę bet man jų netrūksta
ir gerai kad vėliau negu niekad
ir gerai kad anksti dar nugriūti
ant betirpstančio saulėje mėšlo
ant bedylančio alkio į pjūtį
virš velykinio užknisto miesto
virš tikrovės kuri nesvaigina 
neįvykusi šalčio fiesta
ten kur du visada neramina 

nevanduo

ne rytoj ne poryt ne šeštadienį
ne namie ne svečiuos ne skylėj
mūsų dienos laimingos egzaminu 
išlaikytu elektros kėdėj

Vilnius - Klaipėda

kariselė sušalo be darbo
be namų susiginčijo senės
ne Paryžiuje prieskoniai gardūs
ir ne tau suadytos kišenės
ir lėtai suvarpyti šešėliai
be namų susimąsto į saują
karamelinius plaukus suvėlė
o su vėju suėjo apgaulė
traukiniais į užšalusį uostą
vežė lūpas sardoniškas mano
be kepurių kitatikiai glostė
arlekino melodiją seną
ir be vyno keliais nugrimuotais
per aplinkkelio nebylį mostą
surūkysim Pall Mall be subtitrų
ir sugrįšime nemigos uostyt 

žvaigždėlapis

sezoninis žvaigždėlapis
šiaurės dangus
į kairę ar į dešinę
viskas perpus
į saują ar į širdį
viskas tas pats
akli kurčius girdi
reikia atleist
apsimetu neoniniu
ir man gerai
be kojinių kaproninių
kaip reiks pareit?
be gitaro už užančio
nieks nesupras
akli kurčius parveda
nėr ką prarast

2011 m. sausio 31 d., pirmadienis

Nuvažiavusio stogo mintys.

 Mmm...hot chocolate...



Šokoladas. Mmm...Niam niam. Skanu, bet tik ne juodas. Nemėgstu juodo šokolado. Fe, jis neskanus. O pas mus jo daaaug namie. Ir ką su juo daryt? Einu virtis karštą šokoladą...Not. Mama neleido. Aš nuliūdau. Ką veikti? Einu į youtubą, pasileisiu kokią dainą su žodžiais ir dainuosiu. Reikia vėl pradėt lavint balsą. Na tada, kai mečiau chorą, tiksliau, visą muzikos mokyklą, mano balsas "apsišiukšlino" (taip sakydavo mano choro mokytoja). 
Aš noriu karšto šokolado. Ką daryti, mama į virtuvę neleidžia, liepia eiti miegoti. Doh, aš neužmigsiu. Kaip aš tai padarysiu, kai pas mane galvoje sukasi daaaaug minčių...
Kur mano telefonas? A, radau...O! Net trims žmonės buvau reikalinga. Aaaa.... Kodėl visada įdomiausi renginiai tūri būti tada, kai manęs niekur neišleidžia. Tiksliau, kai man uždeda areštą???? Na kodėl??? Taip nesąžininga! Einu nusišausiu su durų rankena...
Ryt man nėra anglų la la la... Ha ha, mylių teatrą!!! Tikrai, bet kartais mane ten tiesiog užknisa, kaip, kad, tarkim šiandien. Katastrofa! Iš manęs atėmė vaidmenį, dėl kurio nepykčiau, jei nebūtų apkeistas su kitu kokiu vaidmeniu, bet ne...reikia paskirti bukos fyfačkos vaidmenį. Nesugebu to padaryti! Nepavyksta įsijausti į vaidmenį, bet tiesą sakant, aš to nelabai ir noriu...
Metas miegoti, metas miegoti, metas miegoti...Makaule, eik pasivaikščioti! Nenoriu aš to miego...Galiu ryt pabūt neišsimiegojus, juk tokios pamokos, kur daug proto nereikia...Ai, nu nebent plastikos spektaklis..Bet ir ten to proto daug nereikia..
O! Aš prisiminiau, kad mama turi parašyti  atleidimo raštelį nuo kūncės ir pateisinimo raštelį, kodėl nebuvau mokykloje...Mama!
A...!!!!
Aš prisiminiau, kad aš krikšto mama! A! Tai nuostabu! Aš Roko (bent jau aš ir to vaikelio tėvelis norim tokio vardo, geresnis, nei jo mama sugalvojo...) krikšto mama!!!!Weeeee...........!!!!!
Šokoladas. Noriu karšto šokolado. Gal kas taip pat nori? Virtuvė atsilaisvino, palaikykit man kas kompaniją...?
Ne nu, mano mama tikra višta. Atsisako parašyti man atleidimo nuo kūno kultūros raštelį. "Nenumirsi jei sportuosi". Ne nu b**t, numirsiu! Juk tik po ligos, su skaudančia ir perštinčia gerkle nesportuosiu. Bet jiems visada buvo dzin ant mūsų su seserimi sveikatos. Visada pačios išsigydidavome..Ai...
Oh...ką daryti, aš nenoriu miego!!! Uh...
Gal kas norit picos????Einu, galiu greitai iškepti. Tiesiog reikia picą paimti iš šaldymo kameros ir įdėti į orkaitę. O ant kiek laipsnių ją nustatyti???Ai, bus parašyta ant pakelio. Nors ne...Noriu karšto šokolado, kurio žinau, kad šiandien negausiu. Ir ryt negausiu ir poryt, ir užporyt ir...Bet po trijų dienų neištversiu ir pasidarysiiu. Tik žinau, kad per tą laiką mama paslėps visą šokoladą. Ji mane pažįsta. 
Gerai, aš rami, tyliu. Jau kalbu nesąmones. Nekalbu, bet rašau. Rašau, tai, apie ką aš tuo metu tikrai galvoju. Leidau jums susipažinti su mano dažnai vakarais išeinančiu pasivaikščioti stogu. 
Labanaktis. Tebūnie jūsų sapani tokie pat įdomūs kaip Živilės, mano kaimynės, mano mažojo, vos dešimties mėnesių brolio ir MANO. 
Saldžių!!!

2011 m. sausio 27 d., ketvirtadienis

Žvaigždės.


 Naktis. Dangus nusėtas žvaigždėmis. Vasaros naktis. Pasiilgau to. Pasiilgau šiltą naktį stebėti dangų, jame esančias žvaigždes. Prisimenu tą jausmą, kai lauki kada gi pagaliau kris žvaigždė ir tą mintį belaukiant "Juk aš jau sugalvojau norą! Krisk!". Juk sakoma "kai matai krintančią žvaigždę reikia sugalvoti norą. Jis būtinai išsipildys".Netikiu tuo, bet vis vien jai krentant  garsiai mintyse pasakau savo norą. Ir jis visada būna kitoks. Visada prašau nereikšmingų dalykų, kuriuos žinau, kad gausiu greičiau nei spės nukristi kita žvaigždė.
 Kiekvieną vasarą dvi svaites praleisdavau namelyje ant ratų prie ežero kranto. Mėgdavau naktį išeiti į lauką, atsisėsti ant liepto, nuleisti kojas ir palikus jas tabaluoti virš vandens stebėti ežerą su dangumi. Vaizdas nuostabus! Jis užburia, stebina, verčia prisiminti, susimąstyti, nusišypsoti...O žvaigždės, jų tiek daug! Neįmanoma suskaičiuoti. O porą kartų mėginau, bet nesėkmingai. Po kokios dvidešimtos žvaigždės pasimesdavau ir pasiduodavau. 
Prisimenu, kažkada senai man kažkas pasakojo, kad kai gimsta žmogus, danguje įsižiebia žvaigždė, o kai ji krenta - reiškia šis pasaullis neteko vienos savo dalelės - žmogaus. Jis keliaudamas į dangų, neša norą į likimo rankas. Ir likimas tavo norą išpildydo įžiebdamas naują žvaigždę.Jis pasiučia žmogų, kad jis padėtų tau. Nežinau. Man tai atrodo kvaila, bet taip...hm...gražu...
Niekada neatplėšdavau akių nuo dangaus kol nepamatydavau krentančios žvaigždės. Jai nukritus, liūdnai nuleidus galvą tardavau "ji nukrito". Nežinau kodėl, bet mane visada apimdavo liūdesys. Sekundės liūdesys, kuris viens, du ir išsisklaidydavo iki kitos krintančios žvaigždės.Tikiu, kad kada sulauksiu savo tikro noro išsipildymo, kurį nusinešė žvaigždė...

2011 m. sausio 24 d., pirmadienis

Aš laiminga.

 Aš laiminga. Štai kaip dabar galiu save apibūdinti. Mano visas vidus...hm...sunku rasti žodžius kaip tai apibūdinti...verčiasi...dreba...iš laimės. Aš negaliu nesišypsoti. O tai tik paprastas  susirašinėjimas su vaikinu. Nepaprastu vaikinu. Vaikinu, kurį naktimis sapnuoju, kuris ateina į mano košmarą ir paverčia jį nuostabiausiu sapnu iš kurio nenoriu pabusti (štai kodėl dažnai pramiegu ir paskubomis susiruošiu į mokyklą), vaikinu, apie kurį galvoju dieną naktį. Dauguma aplinkinių žmonių sako, kad aš įsimylėjau. Gal tai ir tiesa. Aš niekada nebuvau įsimylėjusi, negaliu teigti ar neigti to, ką man sako kiti. Bet mama visada kartojo, kad mano amžiuje, tai, ką mes vadiname meile, iš tiesų visi vadina susižavėjimu. Gal taip, bet kodėl suaugusieji netiki, kad beprotiškai mylėti gali ir vaikai? Jie visada nuvertina mūsų meilę, bet dažnai būną teisūs, o kartais klysta. Jie nenori, kad jų vaikas beprotiškai ką nors pamiltų, nenori, kad jis kentėtų kančias, kurias jam teks patirti išsiskyrus. O taip bus. Visada taip būna. Vieni skyriasi, kiti taikosi, treti ir vėl susieina draugėn...
 Aš laiminga , nes gyvenimas gražus, kad ir koks skaudus jis būtų. Mano gyvenime daugiau laimės nei skausmo. Visada gyvenu su muzika, kuri nuteikia linskmintis, būnu su draugais, kurie neleidžia liūdėti, šypsausi viduje, nes nėra ko liūdėti ir mintyse vis kartoju "Gyvenimas gražus!". Bet kartais neparodau savo laimės. Būnu susiraukus, nes būna, kad nėra nuotaikos, būna, kad ją sugadina pikta, labai pikta ragana - anglų mokytoja. Tik ji gali mano nuotaiką sugadinti visai dienai. Bet aš  visada šypsausi viduje. Visada. 
 Aš laiminga, nes mano mintyse nėra tuščia. Aš turiu svajonių, siekių, dalykų apmąstymams. Gal todėl dažnai mano kalba, sakiniai ar žodžiai yra padriki. Gal todėl aš dažnai pertraukiu žmogų vidury kalbos...? Blogas įprotis, žinau.
 Aš laiminga, nes pradedu atsikratyti blogų įpročių. Nemėgstu atsiprašinėti, todėl, kai nusikeikiu, pertraukiu ar dar ką padarau ne taip - visada atsiprašau. Todėl dabar mažiau keikiuos, pertaukinėju žmones, baruosi ar ginčyjuosi su tėvais. Ir už tokį pavyzdį turėčiau dėkoti žmogui, kurį pamilau kaip tikrą draugą, iš kurio perėmiau šią manierą, su kuriuo jaučiuosi savimi, galiu kalbėti ir nesustoti. O iš tiesų esu tyli pelytė...
 Aš laiminga, nes aš dėkoju tam žmogui. 
 Ačiū.